Lankytinos vietos

Seinų bazilika

Vilniaus baroko stiliaus Švenčiausiosios Mergelės Marijos bazilika Seinuose pastatyta 1619-1632 metais. Bažnyčia yra plytinė, tinkuota, trijų navų. Turi ji pristatytas koplyčias: iš pietų pusės – Jėzaus Širdies (1661), iš šiaurės – Dievo Motinos (1881). Dauguma altorių, įrangą ir kai kurie paveikslai yra iš XVIII amžiaus. Vertingiausia yra malonėmis garsėjanti figūra – spintos tipo Madona, išlikusi iš XV amžiaus. Uždaryta vaizduoja Mariją su Kūdikėliu, atidaryta – Mariją su Šventąją Trejybe. 1760m. prie bažnyčios buvo įrengta penkiakampė aikštė, kurioje vėliau pastatyta Šv.Agotos koplytėlė su statula, kuri turėjo saugoti miestą nuo gaisrų. Bazilikoje palaidotas lietuvių poetas ir Seinų vyskupas Antanas Baranauskas.

Paminklas lietuvių poetui ir Seinų vyskupui Antanui Baranauskui

Poetas Antanas Baranauskas (1835 - 1902) gimė Anykščiuose, tris žiemas lankė pradinę mokyklą, vėliau į namus parvažiuodavo atostogų, o garsiojoje klėtelėje 1858 m. ir 1859 m. vasaromis sukūrė nemirtingąją poemą "Anykščių šilelis". Jaunąjį poetą veikė XIX a. pirmosios pusės tautinio atgimimo idėjos, išsiliejusios romantiniais "Anykščių šilelio" vaizdais, siekiant įrodyti gimtosios kalbos grožį. Nors ši poema apie vieną mišką, jos prasmė neišmatuojamai platesnė. Tai kūrinys apie visą Lietuvą: gamtos grožį, miško istoriją, žmonių likimą ir lietuvių nacionalinį charakterį. A.Baranausko kūrybos tyrinėtojos R.Mikšytės teigimu, tai pirmasis lietuvių literatūros kūrinys, kuriame taip išaukštinama poetinė liaudies kūryba. A.Baranauskas 1897 m. buvo paskirtas Seinų vyskupu. Jis buvo pirmasis vyskupas, kuris iškilmingo įšventinimo metu į tikinčiuosius prabilo lietuviškai. Mirė 1902 m. lapkričio 26 d. Seinuose, palaidotas Seinų katedros koplyčioje. Paminklo autorius – skulptorius G. Jokubonis, architektas – E. Čekanauskas. Nuo 1998 m. paminklo A. Baranauskui statymų ėmė rūpintis Lietuvos ir Lenkijos parlamentų asamblėja. Buvo susitarta, kad paminklas bus pastatytas šalia Seinų bazilikos. Žemę sutiko parduoti Seinų klebonas. Aplinkos tvarkymą finansavo Seinų valdžia, paminklo pagaminimo išlaidas padengė Lietuvos vyriausybė. Skulptorius G. Jokūbonis kūrė kitokį A. Baranauską: Seinuose jis buvo pirmiausia lietuvių ir lenkų vyskupas. Postamente iškaltas vyskupo A. Baranausko herbas su pasaga ir kryžiumi. Kad postamente būtų matomos Seinų vyskupijos insignijos pageidavo Elko vyskupas.

Buvusios Seinų kunigų dvasinės seminarijos pastatas

1826 m. į Seinų domininkonų vienuolyną iš Tikocino buvo perkelta kunigų dvasinė seminarija. Joje didelę daugumą sudarė lietuvių klierikai. 1829 m. iš 25 čia besimokančių klierikų 21 buvo lietuvis, o 1835 m. iš 33-31. Seinų kunigų seminarijoje mokėsi daug lietuvių rašytojų, knygnešių, kunigų, politikų, visuomenininkų, kaip antai: V. Kudirka, V. Mykolaitis-Putinas, A. Tatarė, M. Brundza, M. Sidaravičius, Pr. Būčys, J.Totoraitis, M.Gustaitis, A.Paparonis, M. Krupavičius. Čia klestėjo lietuvių tautinis gyvenimas, kuriam vadovavo: P.Kriaučiūnas, A.Radušis, J.Pranaitis. Pastarasis suorganizavo klierikų būrelį ir lietuvių biblioteką. 1888 m. Seinų kunigų seminarijoje buvo įkurta slapta lietuvių klerikų draugija, vadovaujama Tomo Žilinsko. Ji platino lietuvišką spaudą, rūpinosi lietuvių kalba. Rusai įvairiai persekiojo lietuvius, darydavo kratas, ne vienas iš jų nukentėjo. Vėliau seminarijoje buvo įkurta klierikų „penkiukių“ organizacija (ji buvo pavadinta „Šaltiniu“), kuriai vadovavo Kulikauskas, Pr. Kuraitis, A. Šmulkštys, J. Reitelaitis. Lietuviai klierikai palaikė ryšius su Maskvos, Varšuvos lietuviais studentais. Seminarijoje slaptai lietuvių kalbos mokėdėstė klierikai: Pr. Būčys, K. Urbanavičius, P. Bulvičius. 1904-1905 m. buvo leista oficialiai vesti lietuvių kalbos pamokas. Prieš pat I pasaulinį karą seminarijos vicerektorius R. Jalbžikovskis (R. Jałbrzykowski) vykdydamas lenkinimo politiką stengėsi partraukti kuo daugiau klierikų iš Mozūrijos. Po I pasaulinio karo, vokiečiams leidus , seminarijoje vėl buvo dėstoma lietuvių kalba. 1919 m. lenkams užėmus Seinus, jų karinė valdžia areštavo seminarijos dėstytojus ir klierikus ir ištrėmė juos į Lietuvą.

Seinų Vyskupų rūmai

Čia gyveno ir dirbo Seinų vyskupas, „Anykščių šilelio“ autorius Antanas Baranauskas. 1994-1999 metais veikė Lietuvos Respublikos konsulatas.

Buvusios “Šaltinio” spaustuvės pastatas

1602 m. Seinuose buvo įkurta domininkonų spaustuvė, kurioje 1863 m. išspausdintas pirmas šiame krašte lietuviškas leidinys. 1906 m. Seinuose buvo įsteigta „Šaltinio“ spaustuvė knygoms ir laikraščiams leisti. Seminarijos lietuvių profesūros pastangomis čia buvo leidžiami laikraščiai: „Šaltinis“ ir jo priedai („Artojas“, „Šaltinėlis“), „Vadovas“, „Spindulys“. „Šaltinis“ tapo vienas iš reikšmingiausių savaitraščių Lietuvoje. Jį redagavo kun. K. Prapuolenis, kun. J. Laukaitis, kun. J. Vailokaitis, kun. A. Civinskas, Br. Stosiūnas. Seinai iki I pasaulinio karo tapo stipriu lietuviškos spaudos centru. Išleido kelis šimtus lietuviškų knygų, kalendorių, brošiūrų ir laikraščių, kurių bendras tiražas siekė kelis milijonus egzempliorių. Seinuose nuo 1906 m. veikė „Žiburio“ draugija, kuri steigė pradžios mokyklas, organizavo vaidinimus, kursus suaugusiems, skaityklas, gimnaziją, bendrabutį.

Senieji vyskupų rūmai

Netoli kapinių esančiuose senuosiuose vyskupų rūmuose 1919 m. balandžio 28 d. buvo atidaryta „Žiburio“ draugijos mergaičių gimnazija. Čia įkurdintas ir mokinių bendrabutis. Gimnazijai vadovavo K. Jeržikevičius ir Z. Čepulytė.

„Žiburio“ gimnazija

1768 m. domininkonai Seinuose įsteigė aukštesnę mokyklą, o 1807 m. čia įkūrė licėjų, kur mokėsi per 800 mokinių. Po 1831 metų sukilimo rusai pradėjo varžyti švietimą. 1839 m. Seinuose dar veikė aštuonmetė gimnazija, kuri buvo perkelta į Suvalkus ir Marijampolę. Po 1863 m. sukilimo čia buvo įsteigta rusų 3 klasių mokykla. 1918 m. sausio 15 d. buvo įsteigta lietuviška „Žiburio“ draugijos gimnazija. Pirmoje klasėje mokėsi 59 mokiniai. Gimnazijai vadovavo dr. J. Totoraitis ir dr. M. Gustaitis. 1918 m. rugsėjo 2 d. mokslą lietuviškoje gimnazijoje pradėjo jau 97 mokiniai, o 1919 m. rugpjūčio 15 d. – 171 mokinys. 1768 m. Seinuose buvo įsteigta lietuvių pradinė mokykla, kuriai vadovavo J. Dereškevičius. 1919 m. balandžio 18 d. „Šaltinio“ spaustuvės patalpose, Vengrų gatvėje, buvo atidaryta mergaičių gimnazija, kuriai vadovavo K. Jeržikevičaitė ir Z. Čepulytė. Mergaičių gimnazija vėliau buvo įkurdinta Seinų vyskupų rūmuose. 1919 m. rugpjūčio 23d. lenkų kariuomenės daliniai (POW) užėmė Seinus, uždarė lietuviškas švietimo įstaigas ir įkalino lietuvius mokytojus ir mokinius.

PUNSKO IR JO APYLINKIŲ LANKYTINOS VIETOS

Punskas miesto teises gavo tarp 1597 ir 1606 m. Dabar Punske gyvena apie 1200 žmonių: apie 80 proc. lietuviai, o likusieji lenkų tautybės. Parapijos centre yra XIX a. neogotikos stiliaus bažnyčia, čia vyksta lietuviškos pamaldos. Punskas - tai vienas svarbiausių lietuvių kultūros centrų Lenkijoje. Čia veikia lietuviškas skansenas, kuriame kasmet vyksta Klojimo teatrų festivalis, yra Juozo Vainos etnografinis muziejus, Punsko istorijos muziejus, tradicinės aprangos paroda Senojoje klebonijoje, Lietuvių kultūros namai, Lietuvių liaudies kultūros centras, Kovo 11-osios licėjus lietuvių dėstomąja kalba, lietuvių dvisavaitraščio “Aušra” redakcija, leidykla bei knygynėlis.

Punskas

Skansenas Punske	Juozo Vainos etnografinis muziejus	Senoji klebonija

Šv. Mergelės Marijos Dangun Punsko lietuvių liaudies kultūros centras, Ėmimo bažnyčia	Punsko lietuvių liaudies kultūros centras, Ėmimo bažnyčia restoranas "Punsko užeiga"

Oškinių kaimas

Jotvingių – prūsų gyvenvietė

VYGRIAI IR JŲ APYLINKĖS

Kamaldulių vienuolynas	Kamaldulių vienuolynas	Vygrių ežeras

Vygriai ir jų apylinkės - tai ežerų kraštas. Čia yra giliausi ir žinomiausi Lenkijoje ežerai. Pats Vygrių ežeras labai didelis (2,2 tūkst. ha), 73 m gylio. Iš jo išplaukia dvi upės: Kamionka ir Viatroluža. Ant ežerais apsuptos salos stovi kamandulių pastatytas architektūrinis baroko stiliaus ansamblis: bažnyčia, bokštas bei eremai - maži kamandulių nameliai. Čia 1999 m. lankėsi ir poilsiavo Šv. Tėvas Jonas Paulius II.

AUGUSTAVAS

Augustavo kanalas	Augustavo kanalas	Jachtų prieplauka prie Mėtos (lenk. Netta) upės

Augustavas - seniausias mūsų regiono miestas (miesto teises jam 1557 m. suteikė Žygimantas Augustas). Augustavas garsus savo kanalu, pastatytu XIX a. antrojoje pusėje, kuris jungia kelis ežerus ir veikia iki šiandien. Jį labai mėgsta baidarininkai. Augustave veikia modernus baseinas.

STUDENA

studena	studena	studena

Studena - tai nedidelė sala (0,08 ha) važiuojant iš Seinų į Augustavą. Ją supa Studenos ežeras (253 ha, giliausia vieta 30 m), kuris yra Augustavo kanalo dalis ir jungiasi su Baltuoju ežeru. 1999 m. šioje saloje lankėsi Šv. Tėvas Jonas Paulius II.


SUVALKŲ KRAŠTOVAIZDŽIO PARKAS IR JO APYLINKĖS

Vižainio ežerai	Regykla prie Šešupės	Gulbiniškių kalnas
Akmenynas Rūdelėje	Juodosios Ančios ežeras

Suvalkų kraštovaizdžio parkas pats seniausias Lenkijoje (tokį statusa įgavęs 1976 m.). Nors jo nedidelis paviršius (6284 ha), bet unikalus kalvotas, poledyninis peizažas. Parke galima stebėti pačias gražiausias, gerai matomas (išeksponuotas) krašto reljefo formas. Specifinė jo struktūra sudaro natūralias kraštovaizdžio stebėjimo vietas. Verta pasivaikščioti Juodosios Ančios ir Šešupės slėniais, stebėti Vižainio, Šelmento ežerus, akmenynus Šiurpiluose, Rūdelėje, įkopti į Gulbiniškių kalną (256 m v.j.l.) ir kitus piliakalnius.

ROMINTOS GIRIA

Stančikų tiltai

Stančikai. Čia yra vieni aukščiausių Lenkijoje ir Europoje tiltų. Jų ilgis 200 m, aukštis 36 m Šiaurinis tiltas pastatytas 1912-1914 m., o pietinis 1923-1926 m. Jie pasižymi puikiomis proporcijomis. Tai penkių tarpinių gelžbetonio konstrukcija. Atramų papuošimai sukurti pagal romėnų akveduko Pont du Gard'e pavyzdį.

EŽERAI

Galadusio ežeras	Beceilų ežeras

KRYŽIAI

Dusnyčioje prie Skripkų sodybos	Paminklas Burbiškiuose, pastatytas 1930 m. Vytauto Didžiojo 500-osioms gimimo metinėms atminti	Žagarių kryžkelėje

Mūsų krašto pakelėse, dažniausiai kryžkelėse ar arčiau sodybų, aptiksime nemažai kryžių, statytų įvairiais laikais ir įvairiomis progomis. Kiekvienas jų turi savąją istoriją. Artėjant 1930 metams, kurie buvo jubiliejiniai, kai sukako 500 metų nuo Vytauto Didžiojo mirties, aktyviausi mūsų krašto Šv. Kazimiero draugijos skyriai nusprendė jubiliejų įamžinti ir pastatė kryžius. Ta proga atsirado akmeninių kryžių Burbiškiuose, Vidugiriuose, Žvikeliuose, Klevuose, Žagariuose, Didžiuliuose. Visi jie buvo statyti sunkiais laikais. Viskam reikėjo valdžios leidimo. Neleista lietuviškų įrašų. Labai gerai, kad dabartinės kartos tuos kryžius atnaujino, papildė trūkumus.

Bubeliai - Albino Žukausko gimtinė

1912 m. sausio 25 d. čia gimė lietuvių rašytojas ir poetas Albinas Žukauskas. Jis 1935-36 m. studijavo Vilniaus universiteto teisės fakultete, o 1936-39 m. - Varšuvos aukštojoje žurnalistų mokykloje. 1940-41 m. redagavo „Vilniaus balsą“. 1948-53 m. dirbo “Grožinės literatūros” vyriausiuoju redaktoriumi. 1965-72 m. ėjo Literatūros fondo direktoriaus pareigas. A. Žukauskas išleido poezijos rinkinių: „Laikas ir žmonės“ (1938), „Ilgosios varsnos“ (1962), „Atabradai“ (1975), „Senmotė“ (1981), „Benamė meilė“ (1983) ir kt. A. Žukauskas mirė 1987 m. rugpjūčio 10 d. ir palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Rašytojo gimtinėje keletą metų veikė lietuviška mokykla, kurioje dirbo mokyt. Tijūnaitis.

Berznykas - lietuvių karių kapai

1920 m. rugsėjo 22 d. kautynėse ties Berznyku žuvo ir čia pat kapinėse buvo palaidoti lietuvių kariai: Tadas Geležinis iš Švėkšnos, Kazys Liutinskas iš Vilkijos, Silvestras Petkevičius iš Klovainių, Abraomas Zibermanas ir Petras Saldukas (leitenantas) iš Kalvarijos.